Lietuvoje tikėta, kad per Vėlines žemėje lankosi mirusiųjų vėlės. Jos grįžtančios Visų šventųjų vidurnaktį ir visais keliais traukiančios į bažnyčią melstis.
Vėlinės (
Vė̃linės) arba
Ilgės[1], katalikiškoje liturgijoje –
Visų mirusiųjų paminėjimas (
lot. Commemoratio Omnium Fidelium Defunctorum) – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena minima
lapkričio 2 d.
Tradiciškai lankomi mirusiųjų kapai, uždegama
žvakių.
Dabar Lieuvoje plinta Helovino šventimas
. Helovinas (dar užrašoma
Helovynas,
VLKK taip pat siūlo naudoti pavadinimus
Vaiduoklių šventė arba
Šiurpnaktis[1]) −
šventė, vykstanti
spalio 31 d.
JAV šios
šventės metu vaikai dėvi specialius kostiumus ir vaikšto po žmonių namus, sakydami: „Pokštas arba saldainis". Daugelis iš
moliūgų išsiskaptuoja
žibintus. Taip pat pasakojamos baisios istorijos, žiūrimi
siaubo filmai, krečiamos šunybės. Pavadinimas Helovinas (
angl. Halloween, sutraukta iš
All Hallows' Eve 'Visų šventųjų vakaras') kilęs iš
senosios anglų kalbos.
[2] Helovino šaknys glūdi senovėje švęstų
naujųjų metų ir mirusiųjų šventėse.
731-741 m.
katalikų bažnyčia šią šventę pavadino
Visų šventųjų diena ir leido ją oficialiai švęsti
lapkričio 1 d. Taigi žmonės ir toliau galėjo švęsti įprastą šventę, tik kitu pavadinimu. Tą dieną būdavo laikomos mišios ir jos buvo vadinamos Visų šventųjų mišiomis.
Veikiausiai šiandien švenčiamo Helovino pagrindinis šaltinis − tai keltiška
Sauino šventė.
Keltų naujieji metai prasidėdavo
lapkričio 1 d. O šventė, kuri prasidėdavo
Naujųjų metų išvakarėse, būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėjo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus.